jūra

jū́ra sf. (1) 1. dalis žemės paviršiaus vandenų, didelis sūraus vandens plotas: Baltijos jūra J.Jabl. Nu Juodosios jūros iki Žemaičių (Baltijos) jūros S.Dauk. Penkių jūrų bangos rangos, sveikinas naujam kely rš. Reikia ryžtingai pagerinti vadovavimą savanoriškai draugijai armijai, oro ir jūrų laivynui remti (sov.) sp. Kilst iš jūros debeselis, sulys man šienelis KlpD37. Jojau dieną, jojau naktį, nėkur gero neprijojau jūros [v]andinelio žirgeliui girdyti D7. Siuntė mane matušelė jūros [v]andinelio D34. Sėsk, mergele, čalnelin – plauksim jūras mareles (d.) Švnč. Įpuolė rožė į jūrą JD491. Į jūrą (į jūros pusę) apsiūkusi, ar lys? Grg. Jūra lipo į laivą (audra buvo) Plng. Išėjo iš jūros puiki merga BsMtII185. Gulėjo jis (gintaras) jūros maurūse S.Dauk. Jū́ros anglys J. Jūros ūdra nedaug kuo tesiskiria nuo upių ūdros Blv. | prk.: Sutemų jūra supa mane S.Nėr. Debesėliai išsisklaistę po mėlyną dangaus jūrą J.Bil. Tada, kai sutemų jūra užlieja žemę, aš laukiu, laukiu čia jos S.Nėr. ^ Girtam ir jūra valig kelių (girtas giriasi galįs lengvai didelius ir sunkius darbus nudirbti) Ds. Jūrą parplaukęs, klane nuskendo (sakoma, kai kas, dideles kliūtis nugalėjęs, mažų nebenugali) VP20. Upės neužtvenksi, jūros neišsemsi VP48. 2. prk. ko nors labai daug; daugybė: Didžioji liaudies jūra, įsisiūbavusi ligi pačių gilumų, su visomis savo silpnybėmis ir visomis savo stipriausiomis pusėmis atsispindėjo Tolstojaus moksle rš. Iš už daugelio kilometrų atvažiuodavo valstiečiai pažiūrėt javų jūros, kurią išaugino smėlynuose Petras Berdnikovas sp. Bangavo vienplaukių galvų jūra rš. Ten jūra svieto plaukia Vaižg. Kariuomenės jūra rš. Ir žuvo jūroj švino ir mirties T.Tilv.